Vėlės išminčių slepias vilkais
Miškuos, kurie kadais buvo šventais,
Jų akys žiba ledine šviesa
Kaip žvaigždės - tolimos, šviečia nakčia.
Kaip vakaras saulę skandina ugny,
Taip grimzta svajonės gilyn užmaršty,
Pavirsdamos dulkėm ir smėlio krislais,
Po kojomis tų, kur gyvens amžinai...

...Eime su mumis... kur veda ugnis
rymo prieš saulę senoliai žili,
ateina iš karo didvyrių būrys,
kur traukia dainas išnaikinta gentis...
...Eime su mumis... kur veda ugnis
skrenda varnai, kur užgims ateitis,
kelias toks tolimas, tartum mirtis,
kelias toks artimas, kaip pražūtis...

Po milžinų paliktais akmenim,
Giliausiuos urvuos rusena ugnis,
Ta, kuri šildė Kūrėjų rankas,
Ta, kuri uždega naktį žvaigždes.
...Rankose dega ugnis...
Skradžiai tuštumą sklinda šviesa,
Pakyla varnai, nusileidžia naktis...
Ir šnabžda... Eime su mumis...

...Eime su mumis... kur veda ugnis
rymo prieš saulę senoliai žili,
ateina iš karo didvyrių būrys,
kur traukia dainas išnaikinta gentis...
...Eime su mumis... kur veda ugnis
skrenda varnai, kur užgims ateitis,
kelias toks tolimas, tartum mirtis,
kelias toks, artimas kaip pražūtis...