Sutemų krantai ir dvasia nemirtinga –
Ramūs, kai virpa kranklio sparnai.
Tamsoj pravirksta sielos iš laimės
Jos ją pažįsta sublizga kaip dalgis.

Jos mėgsta kai žmogų dalinas,
O dalgis vadinas kranklio vardu.
Kranklį jos kviečia ir žvelgia į gelmę
Nustato jo vertę, kai pykčiu akys jo šviečia.

Esam jo tik šešėlis, Mirtis viduje,
Kai kranklys pašėlęs – Mirtis išorėje.

Aštriais nagais į sutemų šalį,
Vėlių takais nunešti jis gali.
Jo laukiam, geidžiam ir tylim...
Lai išgirs mus! Už tai jį ir mylim.

Jo žvilgsnį, prisilietimą dovanosiu Jums,
Gyvenimo kritimą dovanosiu Jam.