Per pelkes ir medžių
Ilgus šešėlius
Per vakaro miglą
Lydimi kauksmo vilkų
Joja raiteliai
Iš praeities sugrįžę
Neleisdami pelkių
Juodų vandenų
Lengvi tarsi rūkas
Vaiduokliai karių
Beprasmiškai slenka į tolį
Neaiškios dejonės
Sutemų tyloje
Sako apie neramias jų klajones
Neramios sielos
Virš pelkių tamsių
Paėmusių kūnus jų jaunus
Ieško sau vietos
Pabaigos jų kančių
Bet veltui...
Ir slenka šešėliai juodi
Virš pelkių miglotų tamsių
Klajonės skausmingos jų amžinos
Dvasių jų amžių senų.